Tai nėra finansavimo šaltinis, o tiesiog būdas, kaip įgyvendinamas projektas, išsprendžiama tam tikra problema.
ES fondų lėšos yra pats patraukliausias bet kuriai šaliai investicijų finansavimo šaltinis, nes tai pigiausi pinigai, kuriuos mes gauname tam tikrų ES bendrų politikų dėka. Kadangi tai 28 šalių mokesčių mokėtojų pinigai, jie labai griežtai administruojami, ir juos teks grąžinti, jei bus neteisingai panaudoti. Reikalavimai projektų kokybei taip pat aukšti.
Problema yra ta, kad būtent dėl to, kad tai yra sąlyginai pigūs resursai, projektų vykdytojai yra linkę prikurti kuo daugiau infrastruktūros ir turto, nepaisant vartotojų mažėjimo ir nuolat augančių naujos infrastruktūros eksploatavimo kaštų. Norima pilnai pasinaudoti visais galimais pinigais ir negalvojama kas vėliau mokės už viso sukurto turto palaikymą. Yra pavyzdžių, kuomet savivaldybės pastatė ekonominės paskirties infrastruktūrą (sporto, turizmo, laisvalaikio pastatus), ir niekaip neranda privačių operatorių, nes verslas mato, kad objektai neturės paklausos ir lankytojų. VPSP atveju yra kitaip, nes sprendimas investuoti bus priimtas tik tuo atveju, jeigu yra finansinės galimybės išlaikyti turtą per visą jo naudojimo laikotarpį. Tai reiškia, kad reikia labai atsakingai įvertinti paklausą ir reikalingus pajėgumus, daug ko atsisakyti, nes reikės ilgam įsipareigoti privačiam partneriui.