Metodikos ir leidiniai

Aktualiausi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai koncesijų ir viešųjų pirkimų bylose

apvalga pilnas 1d.jpg
2017-02-28

2014 m. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kurios nustatė vienodas taisykles koncesijų suteikimo bei viešųjų pirkimų vykdymo procedūroms visose valstybėse narėse. Tačiau užtikrinti efektyvų, vienodą procedūrų bei teisės aktų taikymą koncesijų ir viešųjų pirkimų srityse padeda ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) sprendimuose pateikti išaiškinimai.

Teisingumo Teismas 2016 m. priėmė ne vieną sprendimą, kuriame pasisakė dėl koncesijų bei viešųjų pirkimų reguliavimo. Tačiau detaliau apžvelgtini Teisingumo Teismo sprendimai, kuriuose pateikiami išaiškinimai su loterijų ir azartinių lošimų veikla susijusioms koncesijoms, taip pat išaiškinimai viešųjų pirkimų bylose dėl ekonominio naudingumo kriterijų vertinimo metodų išviešinimo, subrangovo dalies nurodymo, taikos sutarties apimties.

Tiek Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje dėl koncesijos sutarčių suteikimo, tiek Lietuvos Respublikos koncesijų įstatyme nenustatyta, kokiomis procedūromis turėtų būti vadovaujamasi suteikiant su loterijų ir azartinių lošimų veikla susijusias koncesijas. Kadangi loterijų ir azartinių lošimų veikla priskiriama specifinėms veikloms, valstybės narės turi išimtinę teisę nacionaliniu lygiu reguliuoti loterijų ir azartinių lošimų veiklą, įskaitant ir koncesijų tokios veiklos vykdymui suteikimą. Specialus reguliavimas nustatytas, nes tokiu būdu siekiama apsaugoti viešąjį interesą ir socialinę tvarką.

Nepaisant specialaus reguliavimo, suteikiant su loterijų ir azartinių lošimų veikla susijusias koncesijas, svarbu atsižvelgti į Teisingumo Teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Politano, kuriame, be kita ko, teismas pasisakė dėl reikalavimų, taikytinų ūkio subjektams, norintiems dalyvauti konkurse dėl koncesijų azartinių lošimų ir lažybų srityje suteikimo. Teisingumo Teismo buvo teiraujamasi, ar pagal nacionalinės teisės nuostatas galima ūkio subjektus, ketinančius dalyvauti koncesijos konkurse, įpareigoti pateikti dviejų kredito įstaigų pažymas, nusakančias ūkio subjektų ekonominę ir finansinę padėtį, nesuteikiant ūkio subjektams kitokiu būdu įrodyti savo ekonominę ir finansinę padėtį. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nustatant konkrečius reikalavimus neturėtų būti pažeidžiami Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatyti įsisteigimo laisvės ir (arba) laisvės teikti paslaugas principai. Nukrypti nuo minėtų principų galima tik jei siekiama viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, sveikatos arba jeigu nukrypimas pateisinamas privalomais bendrojo intereso pagrindais. Be to, svarbu, kad ūkio subjektams, ketinantiems dalyvauti konkurse dėl koncesijų azartinių lošimų ir lažybų srityje suteikimo, nebūtų nustatomi reikalavimai, kurie nėra būtini numatytam tikslui pasiekti. Todėl Teisingumo Teismas šioje byloje konstatavo, kad valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose gali nustatyti reikalavimą ūkio subjektams, ketinantiems dalyvauti koncesijos konkurse, pateikti dviejų kredito įstaigų pažymas, nusakančias jų ekonominę ir finansinę padėtį, nesuteikiant galimybės kitokiu būdu pateikti minėtą informaciją, tačiau toks reikalavimas turi būti proporcingas siekiamam tikslui.

Dėl konkrečių reikalavimų, nustatomų valstybių narių nacionalinėje teisėje, proporcingumo Teisingumo Teismas pasisakė ir 2016 m. sausio 28 d. byloje Laezza. Šioje byloje Teisingumo Teismo buvo teiraujamasi, ar gali valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatyti įpareigojimą koncesininkui, veikiančiam azartinių lošimų srityje, neatlygintinai perduoti naudoti įmokoms rinkti naudojamą įrangą veiklos nutraukimo atveju, įskaitant atvejį, kai koncesija tiesiog baigia galioti. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad toks reikalavimas gali padaryti veiklos vykdymą ne tokį patrauklų, taip pat trukdyti gauti pelno iš investicijų. Tačiau pagrindinių laisvių ribojimas galimas siekiant tikslo kovoti su nusikalstamumu azartinių lošimų srityje. Todėl Teisingumo Teismas konstatavo, kad valstybėms narėms nacionalinėje teisėje draudžiama nustatyti reikalavimą, kad koncesininkas, nutraukęs veiklą anksčiau laiko, įpareigojamas neatlygintinai perleisti nuosavą materialųjį ir nematerialųjį turtą, sudarantį lažybų įmokų rinkimo ir valdymo tinklą, jei tokiu apribojimu viršijama tai, kas būtina siekiamam tikslui pasiekti.

Analizuojant Teisingumo Teismo 2016 metų sprendimus viešųjų pirkimų bylose atkreiptinas dėmesys į 2016 m. liepos 14 d. byloje TNS Dimarso suformuotą išaiškinimą dėl pasiūlymų vertinimo ekonominio naudingumo kriterijumi metodo išviešinimo. Teismo vertinimu, perkančioji organizacija neprivalo pirkimo dalyviams pirkimo dokumentuose išviešinti vertinimo metodų, tačiau, siekiant išvengti bet kokios favoritizmo rizikos vertinimo metodai, kuriuos perkančioji organizacija taiko, kad įvertintų pasiūlymus, iš principo neturėtų būti nustatomi tada, kai atplėšiami vokai su pačiais pasiūlymais. Vis dėlto, kai dėl objektyvių priežasčių nebuvo įmanoma nustatyti šių metodų iki vokų atplėšimo, perkančiajai organizacijai neturėtų būti draudžiama juos nustatyti po susipažinimo su pasiūlymais.

Perkančiosios organizacijos teisių apimties klausimas Teisingumo Teismo nagrinėtas ir 2016 m. rugsėjo 7 d. byloje Finn Frogne, kurioje jis yra pateikęs kitą svarbų išaiškinimą dėl taikos sutarties vykdant viešojo pirkimo sutartį sudarymo galimybių ir ribų. Teismas pažymėjo, kad po viešojo pirkimo sutarties skyrimo negalima atlikti esminio jos pakeitimo nerengiant naujos pirkimo procedūros, net jeigu šis pakeitimas objektyviai yra taikaus susitarimo būdas, apimantis abipusį abiejų šalių teisių atsisakymą siekiant taikiai užbaigti ginčą (t. y. sudarant taikos sutartį). Kitaip galėtų būti tik, jei pirkimo dokumentuose būtų numatyta galimybė adaptuoti tam tikras pirkimo sąlygas ir jose būtų numatyta aiški šios galimybės taikymo tvarka.

Taip pat rekomenduotina atkreipti dėmesį ir į kitoje Teisingumo Teismo 2016 metais nagrinėtoje byloje pateiktą pirkimo sąlygose nustatytą subtiekėjų pasitelkimo apimties vertinimą. Iš ankstesnės Teisingumo Teismo praktikos (pvz. 2004 m. kovo 18 d. sprendimas Siemens at ARGE Telecom) yra žinoma, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų yra leidžiama riboti galimybę vykdant viešojo pirkimo sutartis pasitelkti subrangovus, tačiau iki nagrinėjamo sprendimo nebuvo aišku, ar perkančioji organizacija gali procentine dalimi apibrėžti darbus, kuriuos pirkimo laimėtojas turi atlikti pats. Teisingumo Teismas 2016 m. liepos 14 d. sprendime Wroclaw išaiškino, kad perkančiajai organizacijai neleidžiama viešojo darbų pirkimo sąlygose reikalauti, kad būsimas šio pirkimo laimėtojas naudodamasis savo ištekliais atliktų tam tikrą procentinę to pirkimo objektą sudarančių darbų dalį.

Išsamesnę Teisingumo Teismo sprendimų koncesijų ir viešųjų pirkimų bylose apžvalgą galima rasti svetainėje wwwppplietuva.lt

Paskutinė atnaujinimo data: 2018 06 12